Šį kartą norėčiau plačiau panagrinėti solidarumo sąvoką. Visi esame šį žodį girdėję. Vieniems jis asocijuojasi su lenkų profesinė sąjunga, 1980 m. inicijavusią streikus, davusius pradžią visuomeniniams, vėliau – ir politiniams judėjimams, pakeitusiems politinę santvarką ir galų gale išsprogdinusiems Sovietų Sąjungos pamatus 1989 m. Kitiems tai atjautos, pagalbos ar supratimo sinonimas. Tretiems tai vienybės ir išgyvenimo simbolis. Juk tik solidarios bendruomenės ar tautos lengviau pakelia įvairias krizes ar negandas, lengviau išsikelia sau tikslus ir juos įgyvendina.

Profesoriaus Aloyzas Sakalas teigia, kad tautos solidarumui reikalingos bent trys sąvokos: maža socialinė atskirtis, socialinis teisingumas ir nuolatinis valdžios dialogas su visuomene. Ką manote Jūs? Gal kam priminė Tomo Moro „Utopiją“? Gal? Bet juk Tomas Moras rašė apie idealios, neįgyvendinamos santvarkos projektą, neįvykdomą, nerealų sumanymą. Esame savo valstybės šeimininkai, atgavę nepriklausomybę prieš 21 metus, bet ar tikrai jaučiamės šeimininkai? Keikiam, skundžiam, niekinam savo valstybę. Gal daugiau valdžią, nes daugumai žmonių valdžia asocijuojasi su valstybe.

Mums sunku suprasti, kad išrinkti politikai yra paprasčiausias mūsų visuomenės veidrodis. Kokia visuomenė, tokia ir valdžia. Nėra ir nebus idealios visuomenės, kaip ir nebus idealios valdžios. Žmonėms niekuomet valdžia nebus gera, taip nebūna! Bet kas atsitiktų, jei politikai visų pirma galvotų ne apie save, o apie visuomenę, Tautą? Būtų reiklūs sau ir atskaitingi žmonėms? Užsibrėžtų strateginius tikslus ir jų įnirtingai siektų, įtikintų visuomenę dėl jų reikalingumo ir neišvengiamumo. Naujausių laikų Lietuvos istorijoje yra buvę tokių epizodų. Mes, o daugiau mūsų tėvai, tetos ir dėdės kovojo dėl nepriklausomybės atgavimo – buvome be galo solidarūs, nes turėjome tikslą ir jo siekėme. Įsirašėme į pasaulio istorijos metraščius, kaip dainuojančios revoliucijos šaukliai.

Po nepriklausomybės atgavimo nacionaliniu susitarimu buvo tapusi ir integracija į Euroatlantines struktūras. Turėjome aiškią kryptį, ja ėjome ir galų gale pasiekėme rezultatus. O ar dabar turime aiškią, drąsią ir veržlią kryptį? Aš bent jau jos nematau. Matau tik kaip mano klasiokai, draugai ir kaimynai masiškai evakuojasi iš Lietuvos, baigę universitetus darinėja žuvį Norvegijos fabrikuose ar plauna indus Airijos baruose. Kam kuriamos tokios strategijos, kaip Lietuva 2030?  Kad pradūlytų biurokratų stalčiuose? Kol nebus drąsių svajonių ir aiškių nacionalinių tikslų, tol nieko ir nebus.

Visų pirma pradėkime nuo savęs. Nuo to, kas yra vadinama solidarumu. Prieš kiekvienų metų rugsėjį stoviu ir stovėsiu Maximose ir toliau raginsiu paremti nepasiturinčių Panevėžio bei rajono šeimų moksleivius „Būk pirmūnas“ socialinės akcijos metu. Kol bus žmonių, kuriems nėra svetimas solidarumas, tol matysiu prasmę kabintis į gyvenimą čia, Lietuvoje. Kol bus tokių šeimų, kaip krekenaviečiai Morkūnai, kurie paaugus vaikui neskuba pardavinėti apynaujo vežimėlio, o ieško, kam galėtų jį padovanoti (šią savaitę jis buvo padovanotas daugiavaikei šeimai iš Vadoklių), tol gyvensiu ir kabinsiuos į gyvenimą čia, Lietuvoje. Kol bus tokių politikų, kuriems socialinis teisingumas, demokratija ir žmogus labiau rūpės nei asmeninė gerovė, tol ir aš būsiu čia…

P.S. Morkūnų dovanotas vežimėlis atkeliavo į daugiavaikės vadokliečių šeimos namus

Su kuo Panevėžys asocijuojasi eiliniam lietuviui? Lietuvos Čikaga – suprask, nusikaltėlių meka? Čempioniškasis Ekranas ir jo ištikimi gerbėjai „Ultros“? J. Miltinis ir jo legendinis teatras garsinęs kažkada Panevėžį visoje Sovietų Sąjungoj? Juozo Balčikonio gimnazija, kuri pagal abiturientų įstojimą į prestižines specialybes ir universitetus yra viena iš lyderių visoje Lietuvoje? O gal nemokšos politikai, kurie mistinėmis aplinkybėmis tampa miesto vadovais ir taip „garsina“ Panevėžį?

Asociacijos kuria stereotipus, o stereotipai žmonių sąmonėje ilgainiui patampa nusistovėjusiomis nekintančiomis normomis. Turbūt niekas nesiginčytų – Juozą Miltinį galima būtų pavadinti Panevėžio epochos simboliu – spektakliai, filmai, išauginta ištisa karta garsių aktorių. Nors J. Miltinio dramos teatre lankausi ne taip jau retai, bet tai ką išvydau šį savaitgalį lankydamasis režisieriaus Albino Kėlerio spektaklyje „Beprotiškas savaitgalis“ prilygo jausmui, kurį tam tikra prasme galima palyginti tik emocijoms šokant iš padebesų su parašiutu. Skirtumas tik tas, kad prieš spektaklį niekada nesugalvočiau jaudintis, o prieš pirmą šuolį tave nori nenori sukausto jaudulys ir baimė. Šuolio ir spektaklio metu per visą kūną bėgiojo šiurpuliai. Savaime aišku, jie skirtingi: spektaklyje juos iššaukė susižavėjimas nepriekaištinga aktorių vaidyba, nedingstantis nei minutei rafinuotas vaidmenų atlikėjų jumoras bei prikaustyta, šėlstančia pilnutėlė salė žiūrovų. Šuolyje nėra nei žiūrovų, nei vaidybos, o adrenaliną gamina ir šiurpulius kelia tik iššūkis, nesėkmės baimė ir beribės dangaus platybės. Vis dėlto ir po šuolio parašiutu, ir po spektaklio jaučiausi pakylėtas, apimtas euforijos, kažkuo praturtėjęs. Tai populiariausias J.Miltinio dramos teatro spektaklis, į kurį bilietai išperkami akimirksniu. „Beprotiškas savaitgalis“ – tai dviejų dalių prancūziška komedija, kurios režisierius Albinas Kėleris ne kartą yra sakęs, kad juokas vienija žmones. Laukiu nesulaukiu kito apsilankymo Juozo Miltinio dramos teatre! Miltinio dvasia gyva!

p.s. Teisybės dėlei verta priminti, kad šio spektaklio premjera vyko jau senokai – 2009 metais, bet akivaizdu viena – aktoriai ir pats spektaklis išgyvena renesansą!

Mieli tinklaraščio skaitytojai. Pagal „Google Analytics“ žiniatinklio analizę dauguma apsilankančiųjų šiame virtuliame mano kampe gyvena Panevėžyje ar Panevėžio rajone, visai nedaug atsilieka Vilniaus gyventojai, trečioje vietoje rikiuojasi Kaunas. Gal tai ir natūralu, nes iš šių miestų turiu daugiausiai draugų ar pažįstamų. Panevėžyje gimiau ir baigiau mokyklą, Kaune studijavau 6 metus, o šiuo metu gyvenu „ant ratų“ –  tarp Vilniaus ir Panevėžio. Tenka daug važinėti, bendrauti ir nejučiomis lyginti miestus, jų žmones, pomėgius, laisvalaikio leidimo būdus ir t.t. Aišku viena – visur yra savi niuansai.

Kaunas yra lietuvybės lopšys – laikinoji sostinė, išsiskiria savo patriotiškumu, mažu kitataučių bei pačiu didžiausiu studentų skaičiumi,  o visi kauniečiai yra išprotėję dėl Žalgirio. Jie labai išgyvena dėl jo nesėkmių, o rytinius pokalbius darbe pradeda varžybų aptarimu. Kaunas yra Kaunas ir apie jį galima būtų šnekėti labai daug. Vilniaus miestas – Lietuvos sostinė, tai šiuolaikiškas ir nuolat besikeičiantis vidurio ir rytų Europos didmiestis, kuris savo aplinka masina Lietuvos bei  užsienio investuotojus, menininkus, muzikantus bei  intelektualus iš viso pasaulio. Čia nuolat vyksta labai daug  kultūrinių, intelektualinių plenerų, koncertuoja pasaulinio lygio muzikos pasaulio žvaigždės, rengiami aukščiausios klasės verslo seminarai. Jis multikultūrinis, o vaikščiodamas parduotuvėje gali nejučiomis pagalvoti, kad esi kažkur Lenkijoje ar Rusijoje. Vilniuje neturėtum nustebti, kad pardavėja su tavim pasisveikina rusiškai, o vakare vaikščiodamas Pilies gatve kas trečias sutiktas praeivis yra turistas iš užsienio: Italijos, Ispanijos, Jungtinės karalystės. Ypatingai didelė užsienio turistų koncentracija naktiniuose klubuose.

O ką manote apie gyvenimą Panevėžyje? Kokia jo specifika? Lietuvos Čikaga su savo Tultpiniais? Ar čia įdomu gyventi, dirbti, kurti bei leisti laisvalaikį? Vakar lankiausi Miltinio dramos teatro spektaklyje „Beprotiškas savaitgalis“. Likau sužavėtas. Artimiausiu metu įkelsiu savo įspūdžius iš spektaklio. Po jo nusprendžiau kartais nuo karto brūkštelti kelis sakinius apie Panevėžio kultūrinį, sportinį, politinį bei ekonominį gyvenimą. Tai bus tik subjektyvi mano nuomonė, emociniai išgyvenimai. Skiltį pavadinau paprastai – MYLIU PANEVĖŽIO KRAŠTĄ, į ją dėsiu vien tik pozityvą. Čia nebus kandžios kritikos, politinių oponentų plakimo ir t.t. Taigi, vien tik pozityvas.

P.S. Jei Jūs galvojate, kad Panevėžys yra geriausia vieta gyventi – Jūs esate mano bendramintis.

Jaukių, šiltų ir prasmingų Jums švenčių. Lai niekada nedingsta šypsenos iš Jūsų veidų ir sėkmė lydi ištisus metus! Su artėjančiomis šventėmis: Šv. Kalėdomis ir Naujausiais metais!

» Get Skype, call free!

Šią savaitę finišavo socialinė akcija „Žvalus senjoras“. Iniciatyva buvo skirta visiems Panevėžio rajono senelių namų gyventojams, kurie gražiausių švenčių metu ne visą laiką sulaukia deramo dėmesio. Pats iniciatyvos pavadinimas „Žvalus senjoras“ leidžia suprasti kuo siekta organizatorių. Siekta paprastų, visiems mums trokštamų dalykų: atjautos, supratingumo bei nuoširdaus dėmesio. Su šiais visais išvardintais dalykais senjorai gavo ne vien tik simbolines dovanas: metų sveikatos kalendorius bei saldainius, bet ir Panevėžio rajono darbštuolių moterų savomis rankomis numegztas vilnones kojines.

Iš viso buvo padovanota apie 30 komplektų ką tik numegztų kojinių. Aplankyti trys senelių namai: Gustonyse, Ramygaloj ir Raguvoj. „Nuoširdžių šypsenų, žėrinčių džiaugsmu žvilgsnių bei dosnių padėkos žodžių atmosferoje prabėgo labai greit visi trys susitikimai su seneliais“: neslėpdamas susižavėjimo dalinosi įspūdžiais akcijos organizatorius Domas Petrulis. „Buvome sutikti, kaip geriausi draugai, nors Gustonių bei Raguvos senelių namuose lankėmės pirmą kartą, o su ramygaliečiais jau pokštavom kreipdamiesi vieni į kitus vardais, nes čia lankėmės jau trečią kartą šiais metais“: džiaugėsi pasisekusia akcija organizatoriai. Gražių  iniciatyvų sumanytojas ir organizatorius Domas Petrulis teigia, kad solidarumą bei dėmesį artimajam propaguoti reikia ne vien tik šventiniu laikotarpiu, bet stengtis taip gyventi visus metus. Labdaros ir paramos fondo „Nebūk abejingas“ aktyvistai prižadėjo ir kitais metais stengtis padėti bei džiuginti gerais darbai Panevėžio krašto gyventojus.

Labdaros ir paramos fondo “Nebūk  abejingas” informacija – www.neabejingas.lt

Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga (oficialus sutrumpinimas – LSDJS) yra nepriklausoma, nacionalinė, savanoriškumo pagrindu veikianti nevyriausybinė, vienintelė kairiosios politinės pakraipos jaunimo organizacija. 2006 metais įsiliejau į šios organizacijos gretas ir tų pačių metų pabaigoj teko didelė garbė (avansu) sudalyvauti kasmetiniame LSDJS pagarbos vakare pajūryje. Įspūdžiai neišdildomi – linksma, idėjinė kompanija, šventinė atmosfera bei labiausiai tuomet nustebinęs jaunų žmonių draugiškumas bei paprastumas (prieš tai galvojau, kad esantys valdžioje jauni žmonės yra pasipūtę savimi pasitikintys savimylos). Nuo tų laikų daug kas pasikeitė – vadovai, aktyvas, bet tik ne idėjos ir atmosfera. Gaila, bet šiais metais niekaip neišėjo sudalyvauti šiame šventiniame renginyje. Kita vertus džiugu, kad Panevėžio rajono jaunųjų socdemų skyrių atstovavo dvi šaunios bičiulės ( pirmininkė Modesta Petrauskaitė bei valdybos narė Laura Svaldenytė). Toliau skaitykite jų įspūdžius iš Nidoje vykusio vakaro.

„Pasibaigus viešnagei ir jau praėjus dienai po vykusio renginio, vienoje gražiausių Lietuvos vietų, Nidoje, patirti įspūdžiai vis dar neišblėso. Nidoje vykęs Pagarbos vakaras – tai vienas svarbiausių kasmetinių sąjungos renginių, kurio metu apdovanojami labiausiai nusipelnę ir pasižymėję sąjungos nariai ir skyriai. Džiaugiames tuo, jog šį kartą ir mes buvome įvertinti, o mūsų skyrius gavo apdovanojimą už iniciatyvumą, akcijos „Išgirsk jauną žmogų“ metu. Kadangi taip išreiškiama visos sąjungos nuomonė, tai mums reiškia labai daug.

Ypatingą įspūdį paliko Nidos meras, A. Vinkus ir jo sakyta kalba. Tai labai charizmatiška ir įsimintina asmenybė, kurio išsakytos mintys, manau daugeliui atmintyje išliks ilgam. Mero kalbai abejingų neliko, ji ne tik vietomis privertė labai rimtai susimąstyti, bet taip pat keletą kartų leido ir labai nuoširdžiai nusijuokti.

Dienas praleistas Nidoje ilgai dar prisiminsim, ne vien dėl matytų nuostabių kurorto gamtos vaizdų, bet ypatingai dėl to, kad tai buvo laikas praleistas kartu su šauniais bičiuliais, kuriuos visada malonu dar kartą sutikti. Mums merginoms džiugu tai, kad pabendrauti bei aptarti ateities planų, susivienijo ir drauge susibėgo visos renginyje dalyvavusios sąjungos merginos, taip parodydamos kokios kartu yra vieningos.

Taigi, čia praleistos dienos, kaip jau įprasta sąjungos renginiuose, prabėgo labai greitai. Visiems dalyvavusiems esame dėkingos už puikią kompaniją ir nuostabų, drauge praleistą laiką. Nors ir atsisveikinome iki kitų metų, jau dabar nekantriai laukiame naujų susitikimų“.

Šiuo metu pagyvenęs ir neįgalus žmogus dažnai visuomenės yra nustumiamas į socialinį užribį. Ar jums dažnai tenka bendrauti su garbingo amžiaus, pasiligojusiais ar neįgaliais žmonėmis? Kol esi jaunas, energingas, šiuolaikiškas ir veržlus, paprasčiausiai apie šiuos žmones net nesusimąstai. Kodėl? Atsakymas paprastas – mums trūksta laiko apie tai net pagalvoti, o  ką jau ir bekalbėti apie gilinimąsi  į problemas ir pagalbą šiems žmonėms.

Akcijos poreikis. Šiuo metu Panevėžio rajone yra 4 senelių globos namai: Krekenavoje, Ramygaloje, Gustonyse, Raguvoj. Iš viso juose gyvena 61 gyventojas. Šventiniu laikotarpiu jie ypatingai pasijaučia vieniši, o kiekvienas geros nuotaikos pliūpsnis bei šiltas žodis sustiprina juos ir gyvenimo saulėlydį padaro prasmingą.

Idėja. Neįgaliems ir vienišiems senelių namų gyventojams bus dovanojamos megztos kojinės. Su jais bus bendraujama ir dainuojama – drauge vyks labai šaunus muzikantas bei Kalėdų senelis.

Organizatorius: Labdaros ir paramos fondas “Nebūk abejingas”, LSDP Panevėžio r.  skyrius

Akcijos šūkis: „Dėmesys ir sveikata – svarbiausia!”

Iniciatyvos globėjai: Veiklios Panevėžio bei Panevėžio rajono moterys, kurios savo megztas kojines dovanoja seneliams.

Akcijos informaciniai rėmėjai: Panevėžio rajono laikraštis “Tėvynė”, internetinis portalas www.panevezieciai.lt

Kada vyks akcija? 2011 gruodžio 27 d. – 2011 gruodžio 31 d.

Kodėl verta prisidėti prie šios akcijos? Nėra nieko geriau, kaip daryti gera ir suteikti žmonėms džiaugsmą. Žmonės, kurie prisėdės (megztomis kojinėmis) prie šios akcijos, bus nepamiršti. Jų pavardes išspausdins laikraštis „Tėvynė“, taipogi ši informacija bus patalpinta internatiniame portale www.panevezieciai.lt Ir tai ne viskas – akcijos globėjams atsidėkojant bus dovanojamas medus!

Nebūk abejingas tiems, kuriems to labiausiai reikia! Sukurk Šv. Kalėdų stebuklą!

Daugiau informacijos: www.neabejingas.lt, Tel. 867456888, e.p. domas.petrulis@gmail.com

Vakar įvyko ilgai planuotas, politinių išdavysčių apraizgytas, politinis perversmas Panevėžyje. Buvusį miesto merą socialdemokratą Povilą Vadopolą pakeitė konservatorius Vitalijus Satkevičius. Kaip tai atsilieps miesto gyvenimui? Po perversmo teko bendrauti su savivaldybės klerkais ir savivaldybės kontroliuojamų įmonių atstovais – jie vienareikšmiškai porino, kad buvę vadovai pasižymėjo gerais vadybiniais įgūdžiais bei daug reikalavo iš savo pavaldinių. Deja, bet paklausus apie dabartinio mero komandą jie tik šypsojosi ir siūlė tokio pobūdžio klausimų geriau neuždavinėti. Ką tai reiškia? Atsakymas paprastas – Panevėžio miestą slėgs ne vien tik antra krizės banga, bet ir labai „kvalifikuotų“ jo vadovų našta… Ar nekompetencijos bei visiško neveiklumo kultas vėl pavers Panevėžio miesto savivaldybės trečią aukštą pigia kalchozo kontora? Į tai geriausiai atsakytų laikas, o jis jau turėjo galimybę užfiksuoti rezultatus.

Praeitoje kadencijoje p. Satkevičius pažadų buvo pridalinęs per akis. Kiek iš jų įgyvendinta? Kokie darbai tuomet buvo padaryti? Imkim faktus. Nuveiktus darbus geriausiai galėtų pakomentuoti jis pats, bet man užsifiksavo tik trys….Tai pabarstyti takai eiti į bažnyčias, atgaivinta Betliejaus valgyklėlė bei buvo pabaigtas pirmas žvyruotų gatvių asfaltavimo etapas (inicijuotas ir pradėtas socdemų). Pirmieji du darbai labai jau susiję su religija, o paskutinįjį nelabai tikslinga būtų priskirti dabartiniam merui…

Ką žada naujas meras dabar?

• Skatinti smulkųjį verslą, mat po recesijos jis beveik žlugo, dėlto prastėjo mokesčių mokėjimas, didėjo biudžeto deficitas.
• Siekti mažinti biudžeto deficitą, taip pat, kaip tai sėkmingai darė 2010 metais.
• Pasinaudoti dviračio treko čempionatu pasipelnyti miesto savivaldybei.
• Skatinti socialinę rūpybą, jaunimo organizacijų plėtrą, bedarbystei pažaboti imtis priemonių.
• Baigs mokslų parko projektą.
• Išanalizuoti visų frakcijų rinkimines programas ir iš jų sudėlios vieną savivaldybės veiklos programą.
• Tvarkyti mokyklų infrastruktūrą, optimaizuoti mokyklų tinklą, mat mokinių vis mažėja.
• Tam tikrais klausimas tarsis su piliečių komisijomis, kurias taip pat sieks suburti naujasis meras.
• Rūpinsis informacijos sklaida savivaldybėje, domėsis kas geriausia piliečiams.
• Sieks konstruktyvaus darbo su opozicija, stengsis atsižvelgti į jų nuomone, pasiūlymus.

Visus šiuos siekius gerbiamas meras padarys su Dievo pagalba! Galbūt? Aš labai abejoju, nes jau vieną kartą p. meras buvo šiose pareigose su panašiais siekiais, bet kaip matome, nelabai kas gavosi…Šiuo metu yra šnekama apie problemas, bet nei vienu žodžiu nėra užsimenama apie tai, kokiais būdais jos bus sprendžiamos? Labai gaila, bet Panevėžys užlipo ant to pačio grėblio…Yra dideli siekiai, bet greičiausiai jie taps tik gražios “svajuko dramblionės”… Ką manote Jūs, mieli panevėžiečiai, apie naująjį Panevėžio merą bei jo užmojus?