Diskusijoje, darbo grupėje metu, naudojant PEST analizės metodą, įdentifikavome Panevėžio rajono savivaldybės jaunimo situaciją. Vėliau, kartu kėlėme ir aptarinėjome aktualiausias jaunimo užimtumo problemas, iš kurių kaip pačios aktualiausios, visų dalyvių nuomone buvo išskirtos: nedarbas, jaunimo laisvalaikio užimtumo problemos, motyvacijos stoka, žalingi įpročiai, lyderių stoka ir finansavimo trūkumas.

Būdamas Panevėžio rajono  savivaldybės jaunimo reikalų tarybos pirmininku, puikiai suprantu esamą padėtį ir pritariu, kad tai yra labai aktualios problemos šiame regione. Tik jas sumažinus, būtų įmanoma pagerinti Panevėžio rajono jaunimo užimtumo padėtį. Tačiau, jaunimas negali laukti, kol šias problemas pradės kažkas spręsti, iniciatyvų jis turi imtis pats. Labai smagu, kad aktyviai dalyvavo ir Panevėžio rajono jaunimo organizacijų atstovai, Apskritojo stalo vadovai. Tikiuosi, kad tik dirbdami išvien sugebėsime pralaužti ledus iš esmės!

Kokia situacija Lietuvoje? Meluočiau, jei sakyčiau, kad tragiška. Taip pat meluočiau, jei sakyčiau, kad ji gera. Nuo pat 2009 metų ji nuolat prastėjo. Šiuo metu mes nusmukome į 30 vietą pasaulyje pagal spaudos laisvės indeksą. Priminsiu, kad 2009 metais buvome 9 pasaulyje, o 2010 metais 11. Sakyčiau drastiškas kritimas… Kodėl mes ritamės žemyn? Apsidairykim, kas įvyko per tuos nepilnus 4 pastaruosius metus. Valdžia. Vienas iš svarbiausių įvykių lėmusį tokį kritimą ekspertų akimis, tai bandymas suvalstybinti visuomeninį transliuotoją, kuomet valdantieji siūlė įstatymo pataisas, pagal kurias Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) taryba keistųsi pasikeitus politinei valdžiai (nepavyko, bet spaudimas buvo milžiniškas). Verslas. Bankai apeidami įstatymus, per antrines įmones valdė žiniasklaidos priemones (iki bankroto bankas „Snoras“ valdė „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupę). Teismai. Lietuvoje iki šiol už šmeižtą yra keliamos baudžiamosios bylos ( LŽS pirmininkui Dainiui Radzevičiui, Gintarui Visockui ir t.t.). Šią praktiką yra kritikavusi ESBO atstovė žiniasklaidos laisvei Dunja Mijatovič – jos nuomone, ginčai dėl šmeižto turėtų būti perkelti į civilines bylas. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje atsiranda žurnalistų persekiojimo atvejų (teismas antrąkart „Lietuvos ryto“ žurnalistei Laimai Lavastei nurodė atskleisti šaltinį). Deja, Lietuvos politinis elitas šias problemas ignoruoja ir jokių viešų diskusijų iki šiol nevyksta. Jei ir toliau nieko nedarysime bei nekelsime šių problemų į viešumą greitai ateis ta diena, kuomet laisva spauda liks tik gražiu prisiminimu…

Ši diena skirta atkreipti valstybės, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į jaunimo problemas.

Naujamiesčio vidurinę – muzikaliausios nominaciją!

Gelažių pagrindinę – vieningiausios nominaciją!

Naujamiesčio vidurinę – išmintingiausios nominaciją!

Velžio gimnaziją – aktyviausios nominaciją!

Ramygalos gimnaziją – sportiškiausios nominaciją!

Ir pačią šauniausią – Ramygalos gimnaziją!  

Apačioje galite susipažinti su nugalėtojos veikla

p.s. Sveikinimas Krekenavoje Teatrų dienos proga festivalyje “Trys mylimosios”

 

Socialdemokratai visada pabrėžė ir toliau kryptingai laikysis pozicijos, jog mokyklos ir gimnazijos kaimiškose vietovėse turi būti išsaugotos. Dar daugiau, norint išauginti būsimus šalies lyderius ir valstybės patriotus, būtina daugiau investuoti į kultūros objektų bei infrastruktūros plėtrą kaimiškuose vietovėse. Tik skatindami ir sudarydami palankias sąlygas kultūrinei bei profesinei veiklai, galėsime matyti jaunus žmonės, kurie negalvos apie emigraciją ir norės likti tėviškėje. Puoselėjant regionus ne ką mažiau svarbu, kad  žmogus turėtų galimybę dirbti ir gyventi oriai.

Esu įsitikinęs, kad privalome daugiau dėmesio ir lėšų skirti smukiesiems verslininkams bei jauniesiems ūkininkams. Šiandien kaip niekada svarbu skatinti pieninę ir mėsinę galvijininkystę, sodininkystę, plėtoti ekologinį žemės ūkį, o taip pat diegti modernias inovacijas bei didinti žemės ūkio produkcijos eksportą. Tik parodydami miestelių ir kaimų žmonėms, kad jie yra reikalingi savo valstybei, matysime klestinčias gyvenvietes ir kaimus, į kuriuos norėsis grįžti.

Algirdas Butkevičius,
LSDP pirmininkas, frakcijos seniūnas

Ar Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas kaime liks nakvot?

Dažnai vis dar tenka nugirsti, kad Lietuvos kaimas yra prasigėręs, nuskurdęs, išsilakstęs ir beišmirštąs, todėl į jį neverta kreipti dėmesio, o juolab investuoti lėšų. Apmaudu, kad per dvidešimtį nepriklausomybės metų toks požiūris įsišaknijo mūsų sąmonėje ir tapo pražūtingu kaimo politikai.

Kaime gyventi labai norėtųsi, tačiau…

Toks požiūris ir deklaruojama politika kaimo bei ten gyvenančių žmonių atžvilgiu buvo ir yra neteisinga. Todėl šiandien skaičiuojame ištuštėjusias ir griūvančias sodybas, apleistus dirbamos žemės hektarus ir  girdime senelių raudas apie emigravusius vaikaičius ir jų vargus. Retai rasime jauną  žmogų pasiryžusį savo ateitį kurti kaime ar bent mažesniame miestelyje.

Klausiate kodėl? Paklauskite vis dažniau lagaminus besikraunančių jaunų žmonių! Man įsiminė vieno bendraamžio ištarti žodžiai, kad kaime gyventi labai norėtųsi, tik tam, deja, nėra jokių galimybių. Darbo nėra, pačiam užsiimti smulkiuoju verslu neapsimoka, nes mokesčiai taikomi tokie pat, kaip ir stambiesiems ūkio subjektams, o rinka nėra didelė.  Smulkiems ūkiams perspektyvų taip pat nėra nedaug.  Žinoma,  galime pasidžiaugti, kad dar turime entuziastų ir kaimo bendruomenių, kurių nariai kūrybingai rašo projektus, investuoja savo laiką ir lėšas tam, kad solidariai kurtų  savo ir aplinkinių gerovę. Deja, tokių pavyzdžių nėra daug.

Šiandien kaimas gyvas tik ten, kur matome stiprią bendruomenę, žmones, kurie suvokia būtinybę burtis, kurti ir drauge puoselėti bei saugoti savo gyvenamąją aplinką. Turime labai gražių ir sektinų pavyzdžių. Tačiau šis bendruomeniškumo sąjūdis greitai gali pasibaigti, jei į tas bendruomenes neįsilies jaunimas. O juk jauni žmonės yra kartų tęstinumo gija. Tam būtina ir politine valia (tiek valstybės, tiek ir savivaldybių lygmeniu) grindžiama veikla, kuri suteiktų galimybes jauniems žmonėms likti ar iš miestų sugrįžti į kaimus. Kaimo bendruomenių rėmimas yra būtina sąlyga, kad ir vėl į kaimą atsigręžtų jaunimas. Bet tik gerais norais ir žodžiais teigiamų rezultatų nepasieksime.  Reikia imtis ryžtingų darbų!

Gyvenkime šviesiau!

Kaimuose ar miesteliuose galime jaunoms šeimoms pasiūlyti ir pigesnį socialinį būstą, ir sveikesnes sąlygas augti vaikams, o gerai padirbėjus įstatymų leidėjams bei savivaldos institucijoms, ir darbo vietų. Sudarykime geresnes sąlygas kurtis kooperatyvams, gerinkime sąlygas jauniesiems ūkininkams ir smulkiesiems verslininkams, kurie įsipareigotų savo veiklą vystyti ne didmiesčiuose, o kaimuose ir miesteliuose. Juk tą galima padaryti diversifikuojant mokesčių tarifus. Jauniems smulkiesiems ūkininkams ir verslininkams galime pritaikyti dideles mokesčių lengvatas, o už tai jaunimas įsipareigotų vietos bendruomenei kurti naujas darbo vietas, puoselėti aplinką ir t.t.

Taip pat nereikia užmiršti, jog esame visateisiai Europos Sąjungos nariai. Vienas iš ES prioritetų yra kaimiškų vietovių plėtojimo užtikrinimas. Tokiems projektams skiriamos didelės lėšos, tačiau dėl žinių stokos regionai neįsisavina visų skiriamų pinigų. Šią situaciją iš esmės reiktų keisti. Biurokratinės procedūros atbaido tikrai ne vieną gerą projektą ir idėją.

Esu įsitikinęs, kad būtina stiprinti kaimo bendruomenių savivaldą – žinia, kaimo bendruomenių yra daug susikūrę, tačiau, ne visos plėtoją realią veiklą. Bendruomenės neturėtų užsidaryti viduje, tačiau priešingai – stengtis į savo veiklą pasikviesti kuo daugiau žmonių, juos ugdyti ir išauginti savo bendruomenės lyderius.

Be to, ne vien valstybines ir vietos savivaldos institucijos turėtų dėti pastangas, kad lietuviškas kaimas imtų atsigauti tiek ekonominė, tiek kultūrine prasme. Šiuo metu daugelyje šalies rajonų savivaldybėse veikia stambūs žemės konglomeratai. Stambūs verslininkai neturėtų užmiršti, kad be jaunų žmonių jų verslas neturės ateities. Dėl to valdžiai reikia ieškoti glaudesnio dialogo, kurio šiuo metu nėra.

Juk tik trečia karta nuo žagrės

Kažkada smagiai nuteikusi legendinės grupės „Jonis“ daina apie į kaimą grįžtančius brolius Jurgį, Antana, Aloyzą ir Martyną mums primena, kad Lietuvos miestai užaugo iš mūsų kaimo išeivių. Te nesupyksta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų mūsų šalies išpuoselėtų miestų gyventojai, bet posakis, esą mūsų miestų gyventojai tik trečia „karta nuo žagrės“ (t.y. žmonės, kurių šaknys yra Lietuvos kaime), greičiausiai nėra iš piršto laužtas. Tą puikiausiai jaučiame mūsų žmonių tapatybėje, mūsų pasaulėjautoje ir vertybėse.

Ir, kad ir kaip to nenorėtų pripažinti dalis miestelėnų, mūsų kultūros šaknys įleistos giliai kaimo žemėje. Juk ir tokie mūsų tautos charakterio bruožai, kaip stropumas, darbštumas ar žingeidumas  – kartų kartomis buvo grūdinamos Lietuvos kaime. Gal todėl, pavargę nuo miesto spūsčių, greičio ir rutinos, keliukais vingiuojame į kaimą atgauti jėgų, įkvėpti gamtos harmonijos ir parsivežti mūsų žemelės užaugintų dovanų. Todėl visi esame susiję su Lietuvos kaimu ir vis esame kaimiečiai gerąją šio žodžio prasme.

Manau, kad nepaprastai svarbu, jog kaimuose liktų kultūros židinių puoselėtojų bei šviesuomenės atstovų. Tad viešai keliu klausimą, ar būtina visas valstybines administravimo, švietimo, kultūros institucijas koncentruoti viename didmiestyje. Šiandien, deja,  koktu stebėti uždaromas švietimo ir sveikatos įstaigas ir nykstančią Lietuvos kaimo kultūrą. Skubiai nesusiėmus galime šį liūdną procesą tęsti iki gėdingos pabaigos, kuri jau ne taip ir toli. Be kaimo mokyklos vaikų edukacija ir kultūrinė veikla sustoja. Kaip alternatyvą mokykloms, galima steigti daugiafunkcinius visuomeninius centrus. Po vienu stogu įskurtų vaikų ir suaugusiųjų mokyklos, kultūros namai, biblioteka, bendruomenės namai, sveikatos priežiūros punktas ir t.t.

Pats būdamas jaunu politiku pažadu daryti viską, kad jauni žmonės norėtų likti kaime, kad namo grįžtų išvažiavusieji draugai ir tautiečiai, o Lietuvos kaimai ir miesteliai atgimtų, augtų bei stiprėtų.

Straipsnis publikuotas: http://lsdp.lt/lt/nuomones/950-ar-jurgis-antanas-aloyzas-ir-martynas-kaime-liks-nakvot-.html